Psichoterapijoje, koučingo pokalbiuose, pardavimuose, viešajame kalbėjime ir begalėje kitų sričių vienas svarbiausių įgūdžių yra klausymasis. Tačiau tikrai ne visada lengva tai padaryti.

Nors koučingo mokslus pabaigiau jau seniai, bet labai gerai atsimenu vieną asmeninę pamoką kursų metu. Sėdėjau su kolege, praktikavausi pokalbio vedimą ir didžiąją pokalbio dalį niekaip negalėjau išgirsti, ką ji nori pasakyti. Mačiau, kaip ji kalba, kaip reaguoja jos kūnas, garso variacijas, bet turinio niekaip nepavyko girdėti. Tai buvo pirmas sąmoningas suvokimas, kad girdėti – tai yra įgūdis. Jį svarbu treniruoti, stebėti. Esu tikra, kad kiekvieną dieną ir jūs susiduriate su negirdėjimu. Kartais negirdi jūsų, kartais negirdite jūs. Kai girdėjimo sąmoningai nepraktikuojame – praleidžiame svarbią informaciją, kyla konfliktų tikimybė, nereikalingumo pojūtis, nerimas.

Kodėl nėra paprasta girdėti?

1. Klausantis gali užvaldyti stresas, nerimas.

2. Turime stiprią savo nuomonę ir nenorime išgirsti kitos.

3. Esame pavargę.

4. Informacija, kuri mums sakoma yra mums neaktuali, neįdomi.

5. Neturime klausymosi įgūdžio.

6. Mums neįprastas, nepatogus kalbėtojo kalbos tempas.

7. Užtriukšmaujame patys, nes vengiame tylos, kurioje daug neapibrėžtumo.

Ir keletas idėjų, kaip mokytis netriukšmauti ir girdėti:

1. Būkime atidžios. Į šią sąvoką įeina: buvimas čia ir dabar, pasirengimas duoti, pastabumas. Aš bendraudama periodiškai pasitikrinu, ar nenuklydo mintys, ar vis dar jaučiu save ir aplinką. Ar neuždominavo mintys apie praeitį ar ateities planus. Kiek esu pastabi savo pašnekovo siunčiamom žinutėm.

2. Nepertraukinėkite ir nereikškite vien savo nuomonės. Klausykite ir stebėkite. Prieš porą metų pasiryžau eksperimentui, 24 val. darbe, šeimoje, susitikime su draugais – tik klausiau, buvau sau davusi pažadą, kad nekalbėsiu. Labai nustebau, kiek įdomios informacijos praleidžiu ir nepamatau. Žmonės iš pradžių jautėsi nepatogiai būdami šalia, o po kelių akimirkų pradėdavo pasakoti neįtikėtinas istorijas. Jų tikrai būčiau nesužinojusi, jei jie nebūtų turėję tiek erdvės minčių raiškai. Taip pat toks pojūtis buvo, kad jie kalbėjo apie esmę, apie tai, kas jiems tikrai labai svarbu.

3. Užduokite klausimus, tikslinkitės su noru – sužinoti, suprasti. Tai itin svarbu, nes kartais nutinka taip, kad pradedame pašnekovus tardyti. Itin dažnai matau tokią situaciją, kai susitinka du žmonės ir vienas jų jaučiasi daug pranašesniu. Darbo pokalbiuose taip pat esu jautusi, kad manęs klausia dėl to, kad klausti. O pasitikėjimas, kokybiškas kontaktas kuriasi tada, kai klausiam tikrai iš smalsumo.

4. Praktikuokite tylą. Visame pasaulyje labai populiarios tylos stovyklos. Man teko dalyvauti 10 dienų tylos stovykloje. Jos metu draudžiama ne tik kalbėtis, bet palaikyti bet kokį kitą kontaktą su dalyviais. Labai rekomenduoju, nes būtent ten gali tobulinti savęs stebėjimą, kylančius impulsus. Mokaisi juos užfiksuoti, bet nereaguoti. Šie įgūdžiai padeda pokalbio metu nepamesti savęs, bet kartu ir girdėti pašnekovą.

5. Įsivaizduokite tai, ką pasakoja. Tai padeda sukoncentruoti dėmesį ir įsijausti į turinį.

Beje, labai įdomi John Francis istorija, jis tyloje praleido net 17 metų, nes norėjo mokytis, suprasti, ką tai reiškia? Jis teigia, kad mokymasis vyksta tada, kai girdi, ką kiti pasako. Beje, jis net paskaitas studentams skaitė tylėdamas. Tokią patirtį išbandžiau ir aš. Ačiū studentams, kurie buvo itin kantrūs. Kita vertus ta paskaita patvirtino, kad žmonės yra labai kūrybiški, ir kai lektorius neuždominuoja, jie taip pat atranda itin daug.

Įdomu ir tai, kad Minesotoje įsikūrusi laboratorija turi tylos kambarį. Jis yra tyliausias pasaulyje. Vienintelis garsas, kurį gali girdėti – tai, ką skleidžia tavo kūnas. Žmogus girdi tik savo kraujo pulsavimą. Įdomu tai, kad ilgiausiai ten pavyksta išbūti 45 minutes.

Šį kartą jus palieku su klausimais:

Kiek girdi, ką sako kiti?

Kas vyksta su tavimi tuo metu, kai negirdi?

Kaip jautiesi, kai supranti, kad tavęs tikrai klauso?

Kada paskutinį kartą buvai tyloje?

Tekstas publikuotas dienraštyje lrytas.lt: http://gyvbudas.lrytas.lt/psichologija/kodel-negirdime-ka-mums-sako-kiti.htm