Nat Ware teigia, kad lūkesčiai priklauso nuo: mūsų vaizduotės, mus supančios aplinkos ir buvusios patirties.
Vaizduotė. Kaip renkatės šalį, kurioje dar nebuvote ir į kurią keliausite atostogauti? Kaip pasirenkate iš kelių variantų? Viskas paprasta, dažniausiai renkamės tą, kuri manome (įsivaizduojame), kad yra geresnė. Ir visai nesvarbu kokiais kriterijais tai matuojame. Atsimenu savo ir vyro kelionę į Paryžių, meilės miestą. Taip, tai nuostabus miestas. Bet jei lyginčiau internete prieš kelionę žiūrėtas nuotraukas, peržiūrėtų filmų kadrus – realybė buvo tiesiog kitokia. Politikai per kiekvienus rinkimus žada geresnį gyvenimą ir suprantame, kad viskas tikrai nebus taip, kaip pažadėta, bet kažin ar rinktume ir tuos, kurie sakytų, jog gyvenimas išliks toks pats. Žmogui juk reikia vilties, galimybių matymo. Bet kiek sukeltas lūkestis atitiks realybę niekada nežinome. Ir taip visose gyvenimo situacijose.
Mus supanti aplinka. Mes nuolatos lyginame save su kitais. Tyrimai rodo, kad jei visos kolegės gauna didesnį atlygį – jausitės nelaimingesnė nei tuo atveju, kai visos gaus mažesnį nei jūsų. Įdomu, tačiau statistiškai daugiau žmonių jaučiasi laimingesni, kai yra tarp, savo vertinimu (sąmoningu arba ne), prasčiau atrodančių žmonių.
Buvusi patirtis. Vis atsigręžiame ir įvertiname, kad prieš tai buvo geriau. Pavyzdžiui, jei lyginame du atvejus: a – žmogaus pajamos kilo, b – žmogaus pajamos mažėjo. Laimingesnis tas, kurio pajamos kilo, nors pajamų vidurkis abiejų yra panašus. Tai rodo, kiek esame prisirišę prie praeities patirčių ir kylančių lūkesčių.
Dr. Albert Ellis išskiria tris lūkesčius, dėl kurių žmonės dažniausiai jaučiasi nelaimingi:
1. Aš privalau padaryti gerai. Aš turiu būti sėkminga. Aš turiu būti protinga. Jei taip nėra – jaučiuosi menkavertė. BET tokios griežtos mintys dažnai veda savidestrukcijos link. Būkite atlaidesnė sau.
2. Kiti su manimi turi elgtis gerai, vertinti, gerbti, mylėti. BET mes nesame atsakingi už kitų jausmus ir mintis.
3. Aplinkiniai neturi sukelti mums nepatogumo jausmo, negali nuvilti. BET už savo jausmus ir mintis esame atsakingos tik mes pačios.
Kada lūkesčiai išlaisvina ar suvaržo? Aptarkime situaciją šeimoje, kuri kartojasi jau kelintus metus: moters, nuolatos jaučiančios, kad nepateisina sau išsikeltų lūkesčių, kalboje galime nuolat girdėti tokias frazes: “galėjau ir geriau pagaminti”, “pasportavau, šian grįžusi iš darbo sutvarkiau namus, pagaminau šeimai valgyti ir dar prisėdau pageneruoti idėjų, kaip savo verslą pradėti…taip noriu pakeisti savo dabartinį darbą, bet nieko nespėju”, “noriu labiau mylėti save”, “noriu būti gražesne”. Jei žodžiai tampa adekvačiais veiksmais link norimo rezultato puiku, jei ne – tada tai saviplaka.
Kitų lūkesčiai mums irgi daro įtaką ateičiai ir gali atvesti link rezultato. Daugeliu eksperimentų yra patvirtinta, kad mes esame linkusios elgtis taip, kaip tikisi iš mūsų kiti. Tad jei lūkestis iš kito žmogaus mums yra didelis, jaučiame paramą ir pasitikėjimą – galime padaryti daugiau nei pačios įsivaizduojame. Žinoma, ne visada tai sutampa su mūsų tikraisiais poreikiais, bet vis tik jei sutampa – tai yra puikus variklis stumiantis į priekį.
Tad kviečiu prasiaudituoti lūkesčius ir įsivertinti, kada lūkestis yra destruktyvus ir kada yra pokyčių variklis. Greičiausiai, kad bus abu variantai, tad priimkite tai ir judėkite norima kryptimi 🙂
